~`.:MK-Azur:.`~

Gražuolė ne ta, kurios blauzdas ar rankas visi giria, bet ta, kurios išvaizda neleidžia žavėtis atskiromis dalimis. - L.A. Seneca
 
rodiklisDUKIeškotiRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 Juoko Kampelis

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Akela
Administrator
Administrator
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Juoko Kampelis   Sk. 04 03, 2011 9:15 pm

Kampelis nuotaikai pakelti. skaitau
Čia galite pasidlinti smagiais paveikslėliais, skelbti anekdotus ir pan.

susirinkimas

10 pagrindinių gyvenimo principų kiekvienam Zodiako ženklui:

Avinas
Geriau su manimi nesiginčyti.
Pirmiau padarau, o paskui galvoju.
Тen kur kiti stabdo, aš padidinu greitį.
Būsiu amžinai jaunas.
Daryk kaip aš, nes vis tiek geriau nepadarysi.
Sunkiausia – išklausyti pašnekovą iki galo.
Užsispyrimas – ne yda.
Lengviau kontroliuoti situaciją, sunkiau – savo emocijas.
Vienas Avinas – gerai, du – per daug.
Pirmas nepuolu. Tačiau, neduok, Dieve, mane užkabintų.

Jautis
Negaila pinigų pirkiniams, gaila šėlimui.
Nereikia man svetimo, neliesk mano.
Geriau vienam liūdėti, nei dviese pyktis.
Netrukdyk to, kuris gerai gyvena.
Geriau gražus minkštasuolis, nei gražus saulėlydis.
Valgis – rimtas dalykas.
Geriau švelnus veršiukas, nei jautis su ragais.
Kai važiuoji iš lėto, tausoji energiją.
Negaliu pakęsti vienkartinių žiebtuvėlių!
Degustacija – štai kur tikrasis pašaukimas.

Dvyniai
Aš šiandien ne toks kaip vakar.
Kas valdo situaciją, tas valdo informaciją.
Vienas protas gerai, o du – dar geriau, ypač jei abu priklauso vienam ir tam pačiam žmogui.
Figaro čia, figaro ten.
Idėja, kaip ir greitai gendami produktai, neturėtų užsigulėti.
Vienas televizorius, telefonas namuose – gerai, o trys – dar geriau.
Kas nespėjo, tas pavėlavo.
Plaukiu per gyvenimą paviršiumi, užtat greitai.
Į turgų „turgumi“ neatsakinėju.
Mėgstu kiekį, todėl kokybei nebelieka laiko.

Vėžys
Мano namas – mano tvirtovė.
Rūpintis kitais – štai kur mano tikrasis pašaukimas.
Gerai būtų turėti atsargų: ir kantrybės, ir uogienių.
Viskas ateina tam, kuris moka laukti.
Su draugais susitikinėk namuose, o ne kavinėje.
Niekas taip nesušildo sielos, kaip prikimštas šaldytuvas.
Geriau pataupyti, bet vertingą daiktą įsigyti.
Sunku gyventi ten, jei nėra kur pasislėpti.
Sunku atsikratyti praeities, jei nešiosiesi ją su savimi.
Negi per dvidešimt metų galima sudėvėti paltą?

Liūtas
Aš žinau, kaip reikia gyventi.
Geriau padėti kitam, nei prašyti pagalbos.
Malonios manieros – pusė sėkmės.
Saulė šviečia liūtams.
Graži lentelė ant kabineto durų svarbiau už didelį atlyginimą.
Mėgstu daug uždirbti, o dar daugiau – išlaidauti.
Fortepijonas namie geriau nei pianinas, nors ir nėra kam juo groti.
Nepaisant savo malonios išvaizdos, viduje aš – diktatorius.
Jei daryti - tai tik didžiulius darbus.
Kam jums saulė, jei aš su jumis.

Mergelė
Kantrybė ir darbas viską atlygina.
Kuklumas puošia ne tik merginą, bet ir Mergelę.
Kiekvienas gyvena pagal save, bet tarnauja kitiems.
Tvarka reikalinga visur: ir mintyse, ir virtuvėje.
Įrodyk man griežtai logiškai, kad mes skirti vienas kitam.
Kreivai kabanti lentyna mane veda iš proto.
Didelėse apimtyse aš pasimetu.
Man sunku išimti kauliukus iš vyšnių, iš pilno kibiro.
Kiekvienoje Mergelėje slypi puiki dama.
Geriau būti neišsiskiriančiu iš kitų baravyku, nei savo ryškumu rėžančia akis musmirė.

Svarstyklės
Be partnerio kaip be rankų.
Šlykščiausia – ginčytis.
Laimėk sutikdamas.
Principingais būna tik kvailiai.
Svarbiau žinoti, ko pats nori, o ne kol kiti pasakys.
Grožis išgelbės pasaulį.
Viską reikia daryti pagal nuotaiką.
Sunkiausia – pasirinkti.
Ne ant visų „i“ reikėtų dėti taškus.
Kartais ir pati nežinau, aš už baltus ar už raudonus.

Skorpionas
Gaila, kai nėra ko pagailėti.
Kiekvienas įvykis prilygsta minkštasuoliui: jame turi būti paslėptos spyruoklės.
Šypsenai turi būti rimta priežastis.
Galima išsilaisvinti iš visko, tik ne iš savo aistros.
Aš dainuoju meilės dainas mūšio lauke.
Ne kiekvienas atlaiko mano žvilgsnį.
Mano aistros retai prasiveržia. Taip pat, kaip ir ryklys, retai išplaukiantis į paviršių.
Pasaulis prapuls be riterių.
Dar neteko sutikti nei vieno Otelo!
Aš panašus į kaktusą, nes mano žiedas išsiskleidžia tik išrinktiesiems.

Šaulys
Gero žmogaus turi būti daug.
Kam aš skolingas, visiems atleidžiu.
Geriausios atostogos – kelionė aplink pasaulį.
Svarbiausia problemoje – jos didumas.
Мano idealas – princesė.
Ant manęs neįmanoma pykti.
Sąžinės graužatis – kas tai?
Įsipareigojimai puošia tik pedantiškus žmones.
Iš anksto nerimauti – kvaila, pirmiausiai išsiaiškinkime situaciją.
Nebūtinai žmogus turi būtinai privalėti.

Ožiaragis
Aš ne trumpų distancijų bėgikas, o maratonininkas.
Ir vienas lauke karys.
Nepažeidinėk įstatymo: kiti pabėgs, o tave sugaus.
Man reikia labai mažai. Mano turtas – tai mano sėkmės.
Gyvenimas panašus į traukinį, kuris į kiekvieną stotį atvyksta tiksliai pagal grafiką.
Malonu smerkti tolimas šalis sėdint namuose.
Tikras Ožiaragis panašus į konjaką, skiriasi tik išlaikymu.
Verta visą gyvenimą kopti į aukštumas, kad nors kartą nukristum žemyn.
Aš tik jaunėju su metais.
Kai einu į priekį, niekada nesustoju, nesidairau į šalis ir negrįžtu.

Vandenis
Kaip nuobodu būti panašiam į kitus!
Jei aš tave sugalvojau, tapk tokia, kokia aš noriu.
Smerkti ir teisti – kvailių darbas.
Ateitis tiesiog privalo būti puiki.
Sunku būti angelu, bet reikia.
Geri ketinimai svarbiau už gerus darbus.
Norint tapti novatoriumi, pirmiausiai reikia pamiršti tradicijas.
Seksas? Gyvenime yra ir svarbesnių reikalų.
Iš pradžių draugai, o jau paskui šeima, žinoma, jei liks laiko.
Už mane nėra nieko geresnio.

Žuvys
Užjausti svarbiau nei padėti.
Negaliu atsisakyti nuo alkoholio, kaip žuvis nuo vandens.
Tvarką sugalvojo nuobodūs žmonės.
Neatidėliok rytdienai to, ką galima padaryti porytoj.
Маža ką galiu pažadėti...
Dirbti paskubomis – tai tas pats, kap praryti nesukramčius.
Pasiruošęs suprasti visus, tik ne save.
Ir ąžuolas neatlaiko audros.
Visi žino, kad aš nuolat užsiėmęs, bet mažai kas žino, kuo būtent.
Nedarykite man spaudimo, o tai išslysiu iš rankų kaip ungurys!
Like a Star @ heaven Like a Star @ heaven Like a Star @ heaven


Humoristinis erotinis horoskopas

Ką sako skirtingi zodiako ženklai po sekso:

Avinas: O dabar dar kartelį!

Jautis: Paduok picą – valgyti noriu.

Dvyniai: Nematei televizoriaus pultelio?

Vėžys: Tai kada tuoksimės?

Liūtas: Aš juk buvau nuostabus, a?

Mergelė: Kelkis, eisiu išplausiu paklodės.

Svarstyklės: Man patiko, jei tau patiko.

Skorpionas: Gal vis dėlto tave atrišti?

Šaulys: Man neskambink, paskambinsiu pats.

Ožiaragis: Turi vizitinę? Gal apsikeičiam?

Vandenis: O jei dabar pabandytume tą patį, tik be drabužių?

Žuvys: Tai koks, sakei, tavo vardas?

lyba lyba lyba

Like a Star @ heaven Like a Star @ heaven Like a Star @ heaven
Atgal į viršų Go down
http://azur.forumlt.com
batukas
Naujokas
Naujokas
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Tr. 04 06, 2011 3:14 pm

Žinokit, merginos, kikenau visą rytą rofl
Pažiūrėkit - Kas būna, kai merginos negauna sekso pestynes

http://www.balsas.lt/naujiena/532283/kas-buna-kai-merginos-negauna-sekso-video


Atgal į viršų Go down
Akela
Administrator
Administrator
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Tr. 04 06, 2011 5:51 pm

batukas rašo:
Žinokit, merginos, kikenau visą rytą rofl
Pažiūrėkit - Kas būna, kai merginos negauna sekso pestynes

http://www.balsas.lt/naujiena/532283/kas-buna-kai-merginos-negauna-sekso-video







Geras video lol as irgi taip darau kai negaunu ko noriu blush1 bliss
Atgal į viršų Go down
http://azur.forumlt.com
Aušra
Atkaklus Dalyvis
Atkaklus Dalyvis
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Kv. 04 07, 2011 12:57 am

batukas rašo:
Žinokit, merginos, kikenau visą rytą rofl
Pažiūrėkit - Kas būna, kai merginos negauna sekso pestynes

http://www.balsas.lt/naujiena/532283/kas-buna-kai-merginos-negauna-sekso-video

O my god rofl va cia tai geras, ziurejau issiziojus, nera paveiksliuko, kad butu apakus kokia lol nerealiai man patiko cia juokas
Atgal į viršų Go down
Akela
Administrator
Administrator
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Kv. 04 07, 2011 1:00 am

Aušra rašo:
batukas rašo:
Žinokit, merginos, kikenau visą rytą rofl
Pažiūrėkit - Kas būna, kai merginos negauna sekso pestynes

http://www.balsas.lt/naujiena/532283/kas-buna-kai-merginos-negauna-sekso-video

O my god rofl va cia tai geras, ziurejau issiziojus, nera paveiksliuko, kad butu apakus kokia lol nerealiai man patiko cia juokas

Yra paveiksliukas! liezuvis
Va - omg
Atgal į viršų Go down
http://azur.forumlt.com
Akela
Administrator
Administrator
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Kv. 04 07, 2011 1:28 am

Ateina blondinė į kavinę ir sėdi. Ateina padavėjas ir sako:
- Sveiki, gal norite sauso vyno?
- Gerai, įberkite!


Pas gamyklos direktorių į kabinetą labai supykusi įbėga vyriausio inžinieriaus žmona:
- Kiek jūs pakesit mano vyro išsidirbinėjimus? Visi žino, kad jis paleistuvis ir alkoholikas. Negana to, vakar jis parėjo apsimovęs moteriškomis kelnaitėmis.
Ir trenkia moteriškas kelnaites direktoriui ant stalo.
Direktorius sako:
- Žinai aš vėliau su tavo vyru pakalbėsiu ir imsiuosi priemonių. O dabar tu eik, nes pas mane delegacija svečių ir aš labai užsiėmęs. Taip pasakęs jis įsideda kelnaites į kelnių kišenę. Kitą dieną direktoriaus žmona lygina jam kelnes, randa kelnaites ir rėkia:
- Klausyk, kada tu baigsi savo debiliškus juokelius? Aš dvi dienas ieškau savo kelnaičių, o jos pas tave kišenėje!!!


Ateina vyras pas daktarą, ir susijaudinęs skundžiasi:
-Daktare, daktare, manau jog turėsiu problemų su sėklidėmis!
-Na, pažiūrėkim, kokios gi ten problemos,-taria daktaras,-oi, oi, tikrai teks gydyti.
-Kokiais būdais?-klausia vyras.
-Teks persodinti, vieną pusę darysim iš medžio, kitą iš metalo,-taria daktaras,-po operacijos praėjus dvejiems metams pasirodysit vel.
Taigi daktaras atliko persodinimo operaciją, ir vyras po dvejų metų vėl pasirodo daktarui, ir daktaras klausia:
-Na, kaip? Vaikų turite?
-Taip,-taria vyriškis,-netgi du!
-O kokie vardai,-klausia daktaras?
-Vienas pinokis, kitas robotkopas.


Skrenda lėktuvu amerikietis, rusas, žydas ir arabas. Staiga, lėktuvo variklis sudžeržgia ir užgęsta. Amerikietis, kuris ir pilotavo lėktuvą, sako:
- Viskas, turim šokt, kitaip žūsim. Bet yra viena problema. Mūsų keturi, o parašiutai tik trys...
Žydas sako:
- Nieko, duokit man parašiutus, aš padalinsiu.
Ima pirmą parašiutą ir padeda jį užsidėt arabui:
- Nors mes ir priešai, bet nelaimė ir priešus sutaiko. Šok!
Tas padėkoja ir iššoka.
Antrą parašiutą žydas duoda amerikiečiui:
- Jūs mums padėjot nemažai. Šok!
Tas irgi padėkoja ir iššoka.
Trečią parašiutą duoda rusui, o tas:
- Palauk, tau gi neliks, imk ir šok pats. Mes, rusai, pripratę aukotis.
Žydas:
- Imk greičiau, šok ir nesirūpink. Aš arabui savo kuprinę uždėjau...


Įlipa į autobusą hipis. Žiūri sėdi gan simpatiška vienuolė. Hipis prisėdo šalia ir sako:
- Ei, Mažule, gal pasimylėkim?
Vienuolė pasipiktinusi atsako:
- Jūs ką?!Aš Dievo tarnaitė!
Ir atsistojusi išbėgo.Viską girdėjo autobuso vairuotojas ir sako hipiui:
- Ta vienuolė kiekvieną trečiadienį eina į kapines melstis. Tu nueik į tas kapines, apsimesk Dievu, teisėtu jos vyru, ir paprašyk atlikti žmonos pareigą.
Hipis nuėjo trečiadienio naktį į kapines, žiūri - tikrai vienuolė meldžiasi. Jis užsimetė ant savęs antklodę , priėjo arčiau ir sušuko:
- Ooo!Aš Dievas, teisėtas tavo vyras!Dabar atlik žmonos pareigą!
Vienuolė sutiko, tik paprašė, kad seksas būtų analinis. Kai viskas buvo baigta, hipis nusimetė antklodę ir sako:
-Cha Cha! O aš hipis!
O vienuolė nusiėmė abitą ir sako:
-Cha Cha! O aš autobuso vairuotojas!
rofl rofl rofl


Tikybos mokytoja klausia:
- Vaikai kas toks mažas, pūkuotas ir sako "miau"?
Vienas vaikas:
- Šiaip tai turėtų būti mažas kačiukas, bet jeigu klausiat jūs, tai turbūt JĖZUS.


Nedavė žmona vyrui jau dvi savaites, tas jaudintis pradėjo, nuėjo pas daktarą:
- Daktare - man žmona neduoda!
Tas sako:
- Štai jums tabletės, įberkite jai į valgį, ir viskas bus gerai.
Vakare namie vyras užtaiso romantišką vakarą, nutaiko progą ir įmeta tabletę žmonai į vyną. Staiga pagalvoja: "O jei ji užsinorės, o aš nenorėsiu?". Na, pats irgi praryja tabletę. Po vakarienės, reikalas prasisuka iki lovos, žmona sako:
- Brangusis, truktelk mane iš užpakalio!
Vyras:
- Ech, kad mane kas truktelėtų iš užpakalio...


disco
Atgal į viršų Go down
http://azur.forumlt.com
Yeva
Naujokas
Naujokas
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Pen. 04 15, 2011 3:34 am

;DD
Atgal į viršų Go down
Piranija
Naujokas
Naujokas
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Št. 04 16, 2011 7:16 pm

Ilgoooka, bet smagi istorija, turint laiko galima pasijuokt fing




KELIONĖ Į RYGĄ


...Jei kam ir lemta gyvenime apsišikti, tegul tai įvyksta ne nuo silkės su pienu, o nuo eršketo su slyvomis...
Žydiška išmintis


Aš gi apsišikau nuo karšto rūkymo strimelių ir latviškos „Gotinos“ .
Atsimenat tuos legendinius saldainius? Galėdavai vienu prisėdimu kilogramą suvalgyti. Yra ir dabar tų „karvyčių“ pirkti, tačiau jos kažkokios išsigimusios: su riešutais, kondensuoto pieno skonio, su kakava, vanilės skonio – trūksta tik su ženšeniu...

Michailas Zoščenka 1922 metais parašė apsakymą „Keleivis“. Jame pagrindiniam herojui draugas geležinkelietis padovanoja nemokamą bilietą bendrame vagone, maršrutu Leningradas-Maskva-Leningradas. Žmogelis neturi nei giminių, nei pažįstamų Maskvoj, jokių reikalų – tačiau juk duoda bilietą dykai!
Ir jis važiuoja. Nuvažiavus porą šimtų kilometrų, žvėriškai užsinori valgyti, bet neturi pinigų. Sausakimšam vagone sėdi iš krašto, nori nusnūsti, tačiau bijo, kad užmigęs nuvirs žemėn, todėl prašo kitų keleivių, kad priimtų į vidurį ir suspaustų iš šonų. Tačiau keleiviams nė motais jo problemos – kiekvienas turi savų.Tada jis užlipa ant viršutinės bagažo lentynos ir ten užmiega. Traukinys netikėtai stabdo, jis nulekia žemyn, per stebuklą vos nenusisukdamas sprando. Aplamdytas ir išbadėjęs atvažiuoja į Maskvą, išlipa į peroną, atsigeria virinto vandens iš bako, pavaikšto po stotį ir lipa atgal.
Dar po paros visiškai nusikamavęs grįžta į Leningradą, stotyje dar kartą atsigeria vandens ir svirduliuodamas traukia namo.
Sulaukęs penkiolikos metų, į panašią avantiūrą įsivėliau ir aš.

Mano teta Marytė iš Jonavos su savo pussesere Valentina nusprendė nuvažiuoti į Rygą apsipirkti, prasiblaškyti. Kadangi autobusas važiavo iš Kauno anksti ryte, jos atvyko pas mus iš vakaro, pernakvoti.
Aš tuo tarpu slampinėjau po namus, nežinodamas ko griebtis: buvo vasaros atostogos, kieme - nei gyvos dvasios, ką tik baigiau skaityti knygą ir naujos neturėjau.
Tetai manęs pagailo:
- Ko tu čia slampinėji, lyg dūšia be vietos, važiuok rytoj su mumis į Rygą, prasiblaškysi šiek tiek... Aš užmokėsiu už bilietą...
Motina padejavo, tačiau davė kelionei tris rublius ir mes anksti ryte išvažiavome...

Rygoje moterys tuoj puolė į parduotuves, pradėjo apžiūrinėti audinius, siūlus, basutes, skareles, liemenėles ir sijonus, žodžiu – viską, kas moterims taip svarbu ir teikia džiaugsmą. Po pusę valandos aptarinėdavo kiekvieną daiktą ir svarstydavo, ar tinka spalvos, raštai ir panašiai.
Buvau priverstas slankioti joms iš paskos, tąsyti prikrautus krepšius ir klausytis tų begalinių moteriškų tauškalų.
Galiausiai nuėjome į kažkokią pigią valgyklą užkąsti. Buvau jaunas, tvirtas vyrukas, apetitu tikrai nesiskundžiau, todėl kirtau nesikuklindamas. Tetos sėkmingai apsipirko, buvo smagios ir atsipalaidavusios - tarškėjo be perstojo.
Marytė buvo labai geros širdies – todėl ją giminėje visi ir vadindavo mažybiniu vardu – tačiau turėjo gana šaižų balsą ir jos intonacijos visada būdavo šiek tiek kilstelėtos: nepažįstantis jos žmogus galėdavo pagalvoti, kad ji nuolat pyksta ir barasi.
Jei ji džiaugdavosi – kvatodavo visu balsu, susilenkusi pratisai kvykdavo ir plodavo ranka sau per kelį, iš akių trykšdavo ašaros. Net menkiausias dalykas galėdavo ją nustebinti ir ji visa savo povyza simbolizuodavo PATĮ NUSTEBIMĄ: antakiai pakelti lanku, akutės išpūstos, šiek tiek prasižiojusi, veido išraiška – iškilmingai susikaupusi. Ji linguodavo į šonus, pridėdavo delną prie burnos ir susimąsčiusiu balsu nutęsdavo:“ Matka Boska Czestochowa , ale kaip greit rudenį temsta“...

Iki autobuso išvykimo dar buvo likę keletas valandų ir mes patraukėme į maisto parduotuves nupirkti latviškų skanėstų. Savo tris turimus rublius investavau į karštai rūkytas strimeles ir „Karvutę“.
Kol nuėjome iki autobusų stoties, aš jau vėl praalkau, žinot – jaunas, augantis organizmas... Stotyje atsisėdęs ant suoliuko, išsitraukiau strimelę ir kaip mat sušveičiau. Žuvis man pasirodė be galo skani, kvapni ir aromatinga - sudorojau dar vieną. Užgėriau Marytės limonadu.
Saulutė maloniai kaitino, balose turškėsi balandžiai ir ėmė malonus snaudulys. Pasaulis atrodė gražus ir idealiai sutvarkytas, tačiau kažko trūko... Supratau, kad tas „kažkas“ galėtų būti keli saldainiai iš namiškiams skirtų lauktuvių.
Tai ir buvo trūkstamas ingredientas mano virškinimo sistemai, kurioje velniai jau rengėsi virti smalą...

Autobusas buvo naujoviškas baltai-raudonas „Ikarus 250“ – tokius Vilniaus Autobusų Parkas įsigijo tik 1975 metais. Jis turėjo plačius langus, erdvų saloną, pro priekinį stiklą atsiverdavo plati panorama. Moderni, tiems laikams be galo prabangi transporto priemonė. Tačiau naujiems autobusams trūko kažkokios paslapties, žavesio, dvasios...
Ar pamenate „Ikarus 55 Lux“, gamintus iki 1972 metų? Liaudis juos vadino „raketomis“, „cigarais“, dėl aptakios, aerodinaminės formos. Man asmeniškai jie priminė lokomotyvą: aptakus priekis, apvali lempa viršuje, ant priekio pritaisyti metaliniai, stilizuoti sparnai. Nudažytas gelsvai-raudonai, jis buvo grakštus ir aristokratiškas. Autobuso galas buvo atsikišęs, turėjo masyvias groteles, dengiančias dyzelinį variklį. Šis autobusas išvystydavo tiems laikams negirdėtą 100 km/h greitį.
Ir tėvo, ir motinos sesuo gyveno Jonavoje, todėl mes ten gana dažnai lankydavomės. Šiaip „cigaras“ važinėdavo ilgesniais tarpmiestiniais maršrutais: „Kaunas –Utena –Kaunas“ ir Jonavoje nestodavo, tačiau kartais, kai būdavo laisvų vietų, užsukdavo paimti papildomų keleivių.
Dar dabar prisimenu, su kokiu vaikišku susižavėjimu ir jauduliu žvelgdavau į tą agresyvios ir aptakios formos autobusą – lyg kokį plėšrūną, netikėtai įsukantį į Jonavos autobusų stotį.
Prie „Kauno“ krypties stotelės laukdavome paprasto LAZ , turėdavusio mus pargabenti namo, tačiau retkarčiais vakaro žibintų šviesoje pasirodydavo jis - lyg siurrealistinis traukinys, pasiruošęs tave nugabenti į nežinomus ir paslaptingus kraštus. Ir nors kelionė iki Kauno be sustojimų trukdavo tik 25-30 minučių, visada jausdavausi pakylėtas ir truputėlį apsvaigęs – lyg grįžčiau iš kelionės aplink pasaulį...

...Autobusas buvo pilnas, visos sėdimos vietos užimtos ir tarpe tarp sėdynių eilių dar stovėjo žmonės: įprastas tiems laikams vaizdelis - vairuotojai taip užsidirbdavo papildomai pinigų, nors pagal taisykles tarpmiestiniuose reisuose stovinčių keleivių negalėjo būti išvis.
Mes gavome vietas pačiame gale: tetos atsisėdo paskutinėje kairės pusės dvivietėje sėdynėje, o aš įsitaisiau galinėje eilėje - tuoj už jų. Gale buvo ištisinis krėslas, kuris talpindavo 5 žmones.
Šalia manęs įsitaisė apkūni moteriškė, vilkinti perkeline suknele, laikanti didelį krepšį ant kelių. Kartu vyko ir jos vyras, liesas, užguitas dėdulis, kuris įsitaisęs tuoj nusiėmė kariško tipo kepurę su snapeliu.
Pasirodo, kad jis maskavo plikę, užšukuodamas iš šono užaugintus ilgus plaukus. Nuėmus kepurę, tos sruogos pakilo ir nusviro palei ausį į priešingą pusę. Panašiai nutikdavo Tbilisio „Dinamo“ krepšininkui Bičiašviliui, kai jis greitai lakstydavo po aikštę.
Dėdulis taip ir būtų sėdėjęs, tačiau boba žvilgtelėjo į jį, bakstelėjo alkūne ir sukomandavo:
- Kas čia dabar, susitvarkyk savo fikusą!
Kaimynė nepatiko man iškart: negana to, kad ji veikiai be ceremonijų perkėlė pusę krepšio ant mano kelių, ji dar ir dvokė prakaitu, o ant smakro puikavosi bjaurus apgamas, apžėlęs šiurkščiais šeriais.
Kalbėjo ji garsiai ir valdingai ir vis reikalaudavo, kad vyras jai pritartų:
- Nu, a ne tiesą sakau, Povilai? Ta kalė visai suįžūlėjo ir greitai iš vargšo Petro išmelš paskutinius pinigus! O tada pames jį – a ne tiesą sakau?
Povilas krenkštė ir baugščiai linksėjo galva.
Nusukęs nosį į šalį jau rengiausi nusnūsti, kai mane užklupo pirmasis sąrėmis: visiškai nepasiruošusį, autobusui dar vingiuojant Rygos priemiesčiais: snaudulys akimirksniu dingo, smilkinius išmušė prakaitas, pilvą perrėžė aštrus skausmas ir atrodė, kad į užpakalį kažkas įgrūdo įkaitintą vinį. Kiekvienas krestelėjimas buvo skausmingas, o čia dar kaip tyčia pasitaikė akmenimis grįstas kelio ruožas. Kilo nenumaldomas noras pirstelėti ir išleisti susikaupusias dujas (ką ir būčiau padaręs, nepaisydamas greta sėdinčios tetulės smerkiančių bei kaltinančių pastabų), tačiau kažkaip instinktyviai suvokiau, kad išeitų gerokai daugiau, negu tas nekaltas dujų slėgio sureguliavimas.
Tyliai sudejavęs konvulsiškai suspaudžiau šlaunis, pasilenkiau į priekį ir dusliu balsu paklausiau Marytės:
- Kada sekantis sustojimas?
Atsisukusi ji pamatė mano kančios iškreiptą veidą :
- Vaje, vaike, koks tu išbalęs, kas nutiko?! – skardžiu balsu sutrimitavo teta.
Į mane kaip mat sužiuro bent dešimt porų akių – lyg būčiau arabiškos išvaizdos keleivis, šiomis dienomis Tarptautiniame Frankfurto Aerouoste paprašęs kitų keleivių trumpam pasaugoti lagaminą.
„Vienintelis dalykas, ko žmonės iš tikrųjų turėtų bijoti – tai pačios baimės, pačio bevardės, neturinčios priežasties ir nevaldomos fobijos mechanizmo“, - su kartėliu pagalvojau, matydamas tuos įtarius ir nedraugiškus žvilgsnius, - „įdomu, ar yra sukurtas „fobijos būti apšiktam“ pavadinimas“?
Toje sunkių ir nepatiklių žvilgsnių aplinkoje aš negalėjau jai nusakyti visos situacijos rimtumo, todėl neaiškiai sumurmėjau, kad mane užsupo ir truputėlį pykina.
- Užsupo? – nepatikliai perklausė giminaitė.
Dar turėjau jėgų pajuokauti:
- Aha, ilgu supimu man pakenkė - įsiūbavo viduje bangas...
-A, tai nieko, greit praeis, - nerūpestingai numojo ranka Marytė.
„Tik ne po strimelės su „karvute“, pagalvojau...
Padėtis buvo beviltiška: tais laikais vairuotojas buvo Dievas ir Caras viename asmenyje ir žmonės nedrįsdavo prašyti sustoti nenumatytose vietose. Be to, autobusas buvo sausakimšas, o durys – tik priekyje.
Supratau, kad mūšis „dėl švarių apatinių“ tik prasideda ir kad jis bus be galo alinantis ir sunkus.

Pirmas sustojimas – Kekava, 19 km nuo Rygos.
Lyg pro miglą pamenu, kaip kenčiau baisius pilvo spazmus, prakaitas žliaugė kibirais ir marškinių nugara kiaurai perdrėko.
- Stovėsime 5 minutes! – garsiai pranešė vairuotojas.
Vargais negalais prasibroviau pro žmones ir nulėkiau už autobusų stoties pastato: ten buvo tualetas.
Viduje radau dvi kabinas. Kaip ir įprasta, vietoj unitazų grindyse buvo padarytos įdubos, su dviem pėdos formos paaukštinimais. Ties užpakaliu būdavo skylė išmatoms kristi. Patraukus už ilgos virvelės, vanduo iš palubėje įtaisyto bakelio vamzdžiu krisdavo žemyn ir iš čiaupo formos žiočių nuplaudavo turinį. Tačiau kadangi skylė būdavo skirta tik kakučio surinkimui – atsitūpus pimpalas „žiūrėdavo“ į priekį – tai vandens srautas dar būdavo nukreipiamas ir į lovį aplink „pėdas“, šlapimo nuplovimui.
Srautas būdavo padalinamas į dvi dalis ir įdubos kraštais atšniokšdavo į priekį: čia abi srovės susidurdavo tupinčiajam tiesiai po nosim, suputodavo, suburbuliuodavo ir vėl susijungusi tėkmė vidurine lovio dalimi tarp pėdų nugarmėdavo kiaurymėn.
Skylė būdavo gana nedidelė ir nelabai taiklus šaulys dažnai į ją nepataikydavo - tuo labiau, jeigu dar viduriai būdavo paleisti.
Vanduo iš palubės atskriedavo baisia jėga, pagriebdavo nuo skylės kraštų šūdą, atnešdavo į priekį ir tėkšdavo tiesiai snukin. Todėl dažnas nerizikuodavo ir nenuleisdavo savo „kūrinio“ išvis.
Taigi, pravėręs duris radau keletą nenuleistų „tortų“, baisi smarvė akimirksniu užrietė nosį.
Tačiau situacija buvo kritinė, aš pajėgiau judėti pirmyn tik pritūpęs, suspaudęs kelius, lyg skeveldra sužeistas kareivis II Pasaulinio Karo metu.
Įslinkau kabinon ir tik valios pastangomis susilaikiau tuoj pat neapsitriedęs – dar iškovojau kelias sekundes nusimauti kelnėms.
Driokstelėjau lyg per Tarybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno dienos minėjimo paradą Kremliuje.
Net ir tais laikais filmuose būdavo pseudo sekso scenų, kai vyras su moterim griūdavo į lovą, kamera davatkiškai nukrypdavo į šoną, grodavo lyrinė muzika, leidžianti suprasti, kad TAI vyksta.
PO TO herojai paprastai atsiguldavo ant nugaros, atsipalaiduodavo, palaimingai šypsodavosi, užsirūkydavo ir pūsdavo dūmus į lubas.
Kaip ir aš, jie būdavo nusikamavę, nuo prakaito sulipusiais plaukais, tačiau be galo laimingi. Skirtumas gal buvo tik toks, kad jiems nereikėdavo popieriaus. Man tuo tarpu jis būtų labai pravertęs – netgi skiautelė latviškos „Komjaunimo tiesos“.
Deja, Kekavos autobusų stoties prabangiame tualete popieriaus nebuvo. Jau ruošiausi su nuleistomis kelnėmis ir atkištu užpakaliu išstypčioti iš kabinos ir paieškoti ko nors tinkamo, kai į tualeto bendrą patalpą kažkas įėjo.
Spąstai užsitrenkė. Penkios minutės jau ėjo į pabaigą ir mane apėmė panika: autobusas šikančių nelaukia!
Staiga prisiminiau, kad kišenėje turiu nosinę – tais laikais nosinė buvo gero tono ženklas – netgi suglamžyta ir prisnargliuota. Nugara atsirėmiau į sieną ir kiek galėdamas ištiesiau dubenį į priekį – kad galėčiau įkišti ranką į kišenę.
Baisu ir pagalvoti, kas būtų nutikę, jei koja slystelėtų, tačiau šį kartą laimė nuo manęs nenusigręžė.
Buvo be galo gaila palikti čia nosinę, tačiau nesiryžau jos grūsti atgal į kišenę.
Pakišau rankas po čiaupu ir žaibo greitumu nulėkiau prie autobuso. Vairuotojas piktai mane nužvelgė ir kažką priekaištingai sumurmėjo.
Jau braudamasis per minią į autobuso galą, kažkur vidurkely sustojau, lyg įkastas: mane pasiekė antrasis impulsas, kuris buvo toks pats galingas ir netikėtas, kaip ir pirmasis.
Aiktelėjęs sustingau ir išsitiesiau, lyg mietą prarijęs. Jaučiausi, lyg būčiau įtrūkęs stiklinis indas, galintis subyrėti nuo menkiausio krustelėjimo.
- Tai ar eisi, ar rymosi svajingai, man ant kojos užlipęs? – piktai paklausė kažkokia moteriškė.
Jau gręžiausi atgal, norėdamas lėkti į išganingąjį Kekavos šikinyką, kai autobusas staiga truktelėjo ir pajudėjo.
Moteriškė neišlaikė pusiausvyros ir kumštelėjo alkūne man į pilvą. Nevalingai nusiperdžiau. Garsas buvo toks, lyg pievoje myktų ištroškusi karvė. Ponia apstulbusi pakėlė į mane akis:
- Čia dabar kas per kiaulystė?!
Išėjusios dujos akimirksniu atleido pilvą ir aš vėl atgavau galimybę judėti. Normaliomis aplinkybėmis būčiau sudegęs iš gėdos, tačiau dabar be galo džiaugiausi, kad neapsikakojau, todėl tik numojau ranka ir spraudžiausi toliau.
Tetulė su plaukuota karpa ant smakro jau buvo pasidėjusi pintinę ant mano sėdynės ir dabar nepatenkinta, krenkšdama ją bandė nukelti. Pintinėje pamačiau suglamžytą laikraštį ir iškart galantiškai pasisiūliau palaikyti ją ant kelių. Ponia jau palankiau nužvelgė mane ir maloningai sutiko.
Marytė atsisuko ir greitakalbe sutarškėjo:
- Kur buvai dingęs?! Mes jau prašėme vairuotojo palaukti!
Pasilenkęs per pintinę, kiek įmanoma tyliau jai sušnypščiau:
- Totaliai paleido vidurius...
Kažkodėl ši žinia Marytei pasirodė juokinga, ji sukikeno, kumštelėjo snaudžiančiai Valentinai į šoną ir užriko:
- Valia, ar žinai, Dainius apsi... – tuo metu vairuotojas kaip tik užvedė variklį ir dyzeliukas užriaumojo, neleisdamas pusei autobuso išgirsti šios svarbios naujienos.
Autobusas pajudėjo. Deja, beveik tuo pat metu mano pilve vėl pradėjo suktis girnos. Stengiausi apie tai negalvoti, bandžiau netgi apgauti organizmą ir apsimesti miegančiu, tačiau tai nepadėjo: spaudimas iš vidaus sustiprėdavo su kiekvienu krestelėjimu, bangos tai ateidavo, tai nuslūgdavo, tačiau niekada nepaliko manęs ramybėje.
Akies kampučiu dirstelėjau į kaimynę: ji miegojo, užvertus galvą, plačiai prasižiojusi. Kaire ranka iš pintinės ištraukiau laikraštį ir skubiai susigrūdau marškinių užantin.
Spazmai po kiek laiko tapo kitokie: jie tapo retesni, tačiau aštresni – lyg strimelės, valgyklos guliašas ir „karvutė“ būtų susitarę žūtbūt ištrūkti laisvėn. Nepavykus išsiveržti, jos trumpam atsitraukdavo, pergrupuodavo jėgas ir vėl kildavo atakon.
Po antros šturmo bangos supratau, kad trečiosios neatlaikysiu, tačiau tuo metu autobusas jau įvažiavo į Iecavą, sekančią maršrute numatytą sustojimo vietą.
Skubiai atsistojau, pastačiau pintinę miegančiai šeimininkei ant kelių ir pradėjau brautis link išėjimo.
Trečioji banga užklupo, autobusui jau sukant į Iecavos autobusų stotį. Pro langą užpakalinėje stoties pastato pusėje pamačiau išganingąsias tualeto duris – rudas ir apsilupusias, su raudonu trikampiu, smaigaliu nukreiptu žemyn.
Keista, kaip kartais pažįstami simboliai suteikia stiprybės: buvau tikras, kad ir šį kartą suspėsiu, susitvarkysiu laiku.
Autobusas sustojo, vairuotojas garsiai paskelbė:
- Stovėsime penkias minutes!
Puoliau pro duris ir nulėkiau už stoties pastato: štai jis, mano išsvajotas ir smirdintis šikinykas, štai tetulės laikraštis – aš spėjau!

Dar ir dabar negaliu atsistebėti, kaip aplinkybės gali paveikti įprastinę žmogaus elgseną: normaliomis sąlygomis aš vengdavau tu baisių, tarybinių tualetų, geriau kentėdavau kelias valandas, tačiau jais nesinaudodavau. O štai dabar ši vieta mane masino labiau, negu žydus Izraelis...
Vienas mano jaunystės draugas kartą pasakė kalambūrą, kurio prasmės tada nesupratau: „mano šikna yra perskaičiusi daug daugiau, negu aš pats“...
Pasirodo, jo šeima gyveno nors ir nuosavame name, tačiau tualetas buvo lauke ir užpakalius jie valydavosi laikraščiais. O pats jis per visą gyvenimą savo noru buvo perskaitęs dvi lietuvių liaudies pasakas: „Sigutę“ ir „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“.
Mūsų šeima buvo neturtinga, tačiau mums net nekildavo mintis užpakalio valymui naudoti laikraščius – mes visada manėme, kad tualetas yra ta vieta, kur nesutaupysi.
Gal šiuolaikiniam skaitytojui sunku įsivaizduoti, tačiau tualetinis popierius tada buvo didelis deficitas ir dažnai tekdavo stovėti po kelias valandas eilėje prie ūkinių prekių parduotuvės, kad gautum jo nusipirkti. Rulonai būdavo suverti ant virvelės – lyg baronkos . Parduodavo daugiausiai du vėrinius, prekių kiekis taip pat buvo ribojamas. Todėl namo grįždavau kaip papuasų vadas – su dviem tualetinio popieriaus rinkėmis ant kaklo – išstovėjęs eilėje keletą valandų, numindytomis kojomis, tačiau laimingas, kad ir vėl pasirūpinau savo šikna.
Aš ją mylėjau – nors ji ir buvo neraštinga ir laikraščių neskaitė.
Netgi kai tualetinis popierius pasibaigdavo, o į ūkinių prekių parduotuvę jo neatveždavo, mano mama rasdavo išeitį: tėvas dirbo F. Dzeržinskio Staklių Gamykloj šlifuotoju.
Rankoms bei staklėms valyti jiems duodavo audinių atraižų. Tėvas parnešdavo namo tų atraižų po pusę maišo, motina išrinkdavo minkštos ir švelnios flanelės skiautes, jas sukarpydavo kvadratais ir padėdavo tualete vietoj popieriaus.
Todėl to kalambūro tada ir nesupratau: iš vienos pusės – mano šikna laikraščių neskaitė, iš kitos – aš pats skaičiau labai daug ir ne tik laikraščius.
Buvo be galo keista suvokti, kad smirdantis ir pridergtas Iecavos tualetas man kelia tokius šiltus ir draugiškus jausmus. Išeidamas aš net kurį laiką negalėjau atitraukti rankos nuo durų rankenos: lyg visam laikui palikčiau gimtuosius tėvų namus...

...Įlipdamas į autobusą, vairuotojo apdairiai paklausiau, kur sekantis sustojimas.
- Bauskė, už 22 kilometrų...
Įsiklausiau į jautriausias organizmo stygas: jos kol kas tylėjo, savijauta buvo normali, gal tik nerimas šiek tiek spaudė širdį. Tačiau iki Bauskės atvažiavome be nuotykių ir nors atsargumo dėlei visą sustojimo laiką slankiojau aplink stoties tualeto duris, tačiau man jo neprireikė: pilvas grojo maršus, burbuliavo, tačiau išsiveržimui būdingų požymių nebuvo.
O kelis kartus atsargiai pirstelėjus, net ir burbulai nustojo slankioti.
Nusiraminęs grįžau į savo vietą, kaimynei įžūliai pareiškiau, kad jos bagažas nuspaudė man kelius ir aš jo daugiau nelaikysiu.
Tada nusisukau į langą ir užsnūdau.

...Sapnavau, kad kartu su Turu Hejerdalu Velykų saloje landžiojame į požemines čiabuvių slėptuves, susidariusias lavos ertmėse. Landos į urvus be galo siauros – į jas net keturpėsčias negalėjai įlįsti.
Kad suprastumėte mano sapną, pacituosiu keletą eilučių iš Turo Hejerdalo knygos „Aku-Aku “: „Norėdamas į landas patekti, turėjai visų pirma įkišti per kelius ištiestas kojas ir paskui, iškėlęs rankas virš galvos, rangydamasis kaip žaltys, šliaužti ilga ir labai siaura landa...Jei kojos atsirėmė į sieną, tai reiškia, kad landa vėl pasisuko stačiu kampu ir reikia, paliekant rankas toj pat padėtyje virš galvos, apsiversti ant pilvo ir, atkišus kojas, slinkti į siaurą sekantį statmeną urvą...Ten pasijunti suspaustas dar stipriau, kol vargais negalais vėl apsisuki ir atsiduri horizontaliame tunelyje...Dabar jau prakaitas per mano veidą žliaugte žliaugė. Aš dar truputėlį pasislinkau į priekį – galva atsukta į šoną siaurame akmenų tarpe, o krūtinę spaudžia velnioniški varžtai...“

Atsibudęs suvokiau, kad realybė yra nei kiek ne gražesnė: pilve pasiutpolkę šoko velniai, krūtinė ir galva buvo suspaustos lyg geležiniais lankais, trūko oro, prakaitas graužė akis.
Užpakalio raumenys buvo įtempti iki begalybės, apatinę kūno dalį varstė baisūs diegliai – atrodė, lyg būčiau pasodintas ant kuolo. Nuo įtampos kojos buvo nutirpusios, negalėjau nei krustelėti.
Apsidairiau: autobuse liko mažiau stovinčių žmonių, mano prakaitu dvokianti kaimynė saldžiai miegojo, tyliai knarkdama. Paliečiau Marytės petį:
- Kur mes esame?
Ta atsisuko ir išsigando:
- Niech tebe diabel zabiera ! Ar gerai jautiesi – veidas toks išbalęs?!
- Stabdykit autobusą, nes tuoj apšiksiu visas sėdynes, kaimynę ir jus su Valentina, - tyliai sulemenau, - ir tik nešaukit garsiai, o nueikit iki vairuotojo – dabar pat!
Matyt, atrodžiau tikrai nekaip, nes Marytė nieko nesakius atsistojo ir nuėjo į priekį. Grįžo po minutės:
- Už penkių minučių būsim Pasvaly, vairuotojas prašė truputėlį pakentėti...
Neturėjau jėgų nei ginčytis, nei įtikinėti, todėl tik abejingai linktelėjau galva: „ aš jus įspėjau, o jūs jau žinokitės“...
Tai buvo žygdarbis – tos penkios minutės. Jos prilygo vėliavos iškėlimui virš Reichstago 1945-aisias. Nusileidimui į Mėnulį 1969-ais. Myžimui prieš stiprų vėją neapsitaškius.
Aš tai padariau – iškentėjau tas penkias minutes neapsišikęs. Neklauskit, kaip, - aš nežinau, bet aš tai padariau...
- Pasvalys, stovėsim dešimt minučių, - kažkur iš labai toli, lyg iš po vandens atskriejo vairuotojo balsas.
Marytė išsigandusi paėmė mane už parankės ir palydėjo iki tualeto durų.
Abi kabinos buvo užimtos. Tačiau aš suvokiau, kad negalėsiu atsitūpti – nutirpusiose kojose tik dabar pradėjo cirkuliuoti kraujas ir jas apėmė tas idiotiškai saldus dilgčiojimas. Kojos pasidarė lyg vatinės, tad atsirėmiau į sieną ir pradėjau jas karštligiškai masažuoti. „Šiksiu kaip arklys – atsistojęs“, patyliukais nusprendžiau.
- Manka, ceba juz isc, autobus zaraz odjedzie !, - už durų išgirdau susirūpinusį Valentinos balsą.
- Powiedz kierowce zeby poczekal , tuoj ateisim!
Supratau, kad laiko relaksaciniam masažui jau neliko, todėl įslinkau į atsilaisvinusią kabiną, nuleidau kelnes ir, prisilaikydamas sienos, atsargiai tūpiau...

Vėlavom geras penkias minutes, tačiau vairuotojas, pamatęs mano apgailėtiną išvaizdą ir susirūpinusį tetos veidą, nieko nesakė, tik demonstratyviai atsiduso.
Sužinojome, kad sekantis sustojimas bus Panevėžyje, už 39 kilometrų.
Didelei mano nuostabai, Marytė šį kartą nerėkė garsiai, visiems keleiviams girdint, o pasilenkė prie vairuotojo ir diskretiškai jam paaiškino susidariusią padėtį.
Vairuotojas pažvelgė į mane ir sumurmėjo:
- Gerai, gerai, jeigu jau prispirs – sustosim...

Vėl įlindau į savo kampą, susigūžiau ir baimingai laukiau pavojaus ženklų iš vidaus. Jų nebuvo. Truputėlį atsigavęs ėmiau mąstyti, kodėl būtent Jonavoje prigijusi lenkų kalba?
Išdarkyta, sujaukta, atmiešta lietuviškais ir rusiškais žodžiais – tam krašte beveik visi tarpukario kartos žmones ja šnekėjo.
Mano motinos, irgi kilusios nuo Jonavos, vienas stipriausių keiksmažodžių buvo „idz ty kaki na buraki“, kurio prasmė maždaug buvo „eik tu šikt į burokus“.
Atsakymo į šį klausimą neturiu ir dabar: demarkacinė linija, 1923-ių metų vasario 03 dieną Tautų Sąjungos pripažinta valstybine siena tarp Lietuvos ir Lenkijos ir atplėšusi Vilniaus Kraštą nuo Lietuvos Respublikos, ėjo palei Širvintas – pakankamai toli nuo Jonavos, todėl nepakankamai svari priežastis, kad jos gyventojai pragystų lenkiškai.
Tačiau turėjau didesnių rūpesčių, negu mano giminių kalbos grynumas: su kiekvienu autobuso krestelėjimu pilvas man siuntė priminimą, kad kova dar nebaigta ir atsipalaiduoti per anksti.

Deja, rimtos problemos prasidėjo kaip tik tada, kai autobusas įvažiavo į Panevėžį ir sustoti jau nebebuvo kur.
Nepasakosiu, kaip kentėjau tą atkarpą, kol važiavome iki stoties. Nepasakosiu, kaip lėkiau aplink stoties pastatą į tualetą.
Tačiau pasakysiu, kad kai pamačiau ant tualeto durų užrašą „Remontas“, supratau, kad sėkmė nuo manęs šį kartą nusisuko.
Paklaikęs ir nelabai gerai orientuodamasis, pasileidau, kur akys veda. O jos vedė per didelę aikštę, Lenino aikštę.
Ir pačiam tos aikštės vidury, tiesiai prieš Revoliucijos Vado paminklą, mano rezistencija pagaliau baigėsi: stabtelėjau, suglaudžiau kelius ir ...tiesiog pratrydau.
Pajutau, kaip per šlaunis teka šilta, skysta, dvokianti masė, grasindama apsemti batus. Buvo nejauku ir gėda, tačiau tuo pat metu gerokai palengvėjo.
Nedrąsiai pažvelgiau į rūstų Vladimiro Iljičiaus veidą: jis man ranka rodė kryptį – kažkur už nugaros.
Atsigręžiau: Vado ranka buvo nukreipta į aikštės pakrašty stovinčius namus, tiksliau – į viename iš tų namų juoduojančią bromą. Paklusniai pasileidau nurodyta kryptimi.
Įbėgau į nedidelį, jaukų vidinį kiemą. Pačiame kiemelio centre buvo išpuoselėtas gėlių darželis, kurio vidury puikavosi didelis bijūnų krūmas. Štai po tuo bijūnu aš ir pritūpiau.
Iš įpratimo nusismaukiau kelnes – nors jau nebereikėjo – ir pabaigiau Lenino aikštėje pradėtą darbą. Išgirdau, kaip antrame aukšte prasivėrė langas:
- Broniau, mūsų bijūnai! – pasigirdo isteriškas moters klyksmas.
Aš tuo tarpu kaip tik skyniau didelius bijūnų lapus, norėdamas nors šiek tiek apsivalyti šlaunis.
Lange pasirodė storas diedulis, vienoje rankoje laikydamas pieno butelį, o kitoje – prakąstą batoną.
Riebų kūną jis buvo apsitempęs sąlyginai balta, suglamžyta maike.
- Oi, mūsų „Maironį“ drasko! – kažkaip nevyriškai aiktelėjo Bronius.
Tik gerokai vėliau sužinojau, kad „Maironis“ – viena Lietuvoje išvestų bijūnų veislių, turinti gydomųjų savybių: jais gydoma neurastenija, nemiga, jie vartojami kaip raminanti, prieštraukulinė priemonė.
Matyt, Bronius tą dieną dar nebuvo išgėręs savo bijūnų antpilo, nes, pamatęs mano nuogą užpakalį, jis staiga pasiuto ir, persisvėręs per palangę, sviedė į mane pieno butelį.
Butelis nuskriejo grakščiu puslankiu, paskui save ore palikdamas baltą pieno šleifą.
- Nepataikėt, - mechaniškai pastebėjau, užsitempdamas atgal prišiktas kelnes.
Net sudrebėjau, kai šlapios ir lipnios kelnės vėl apsivijo kojas. Ir priešui nelinkėčiau tokio malonumo!
Tačiau lyrikai laiko nebuvo, nes įkandin butelio jau lėkė ir batonas.
„Bronislovas šiandien liko be pietų“ pagalvojau, pro bromą išbėgdamas atgal į aikštę.
Pribėgęs prie autobuso suvokiau, kad lipti į jį nevertėtų.
Nuėjau prie galinio šoninio lango ir pasišokėdamas į jį pabeldžiau. Lange pasirodė susirūpinęs tetos veidas. Ji pradėjo pašėlusiai gestikuliuoti, rodydama į rankinį laikrodį ir primygtinai kviesdama mane vidun. Aš beviltiškai purčiau galvą ir savo ruožtu kviečiau ją laukan.
Tik išlipusi ji iš kvapo bemat suprato, kad TAI pagaliau įvyko.
- Vyrų tualete - remontas , - graudžiu balsu sulemenau.
Marytė, visą gyvenimą dirbusi medicinos sesele, nepuolė į paniką, o pradėjo racionaliai veikti: įšoko į autobusą, persimetė keliais žodžiais su vairuotoju, paėmė iš jo suglamžytą laikraštį ir tarė man:
- Turim 10 minučių, einam!
Šalia remontuojamo vyrų tualeto buvo veikiantis moterų. Įlėkusi vidun, teta apsižvalgė, išėjo laukan ir ryžtingai sukomandavo:
- Eik ir prauskis po čiaupu, viduje nieko nėra, o aš pasaugosiu, kad niekas neįeitų!
Turiu pripažinti, kad jaučiausi nejaukiai moterų tualete, tačiau apmastymams moralės ir etikos klausimais nebuvo laiko.
Nusiėmiau kelnes, trumpikes, kojines, nusiaviau batus. Kiek galėdamas apsitryniau kojas laikraščiu, paskui puoliau skalauti savo tėviškas trumpikes.
Jomis kaip kempine apsitryniau kojas, kiek galėdamas nušveičiau visą aparatūrą. Kojines teko numest į kampą, batus pakišau po stipria šalto vandens (šiltu vandeniu tais laikais viešuose tualetuose nelepindavo) srove. Paskui išverčiau kelnes ir pradėjau jas įnirtingai skalbti.
Deja, muilo nebuvo, o kelnių audinys buvo kiaurai persigėręs perdirbtų strimelių ir pieniškų saldainių mišiniu, liaudies kalba populiariai vadinamu skystu šūdu.
Po trumpų dvejonių kampan numečiau ir trumpikes. Kaip galėdamas išgręžiau kelnes ir drebėdamas iš šalčio jas užsitempiau. Įsispyriau į šlapius batus ir išlingavau lauk.
Marytė kelis kartus nervingai truktelėjo nosim orą ir paklausė:
- O geriau išsiplauti negalėjai?
Atsakyti nespėjau, nes pasigirdo nerimastingas autobuso garso signalas: vairuotojas bijojo atsilikti nuo grafiko ir ragino važiuoti.

Po daugiau kaip tris valandas besitęsiančių kančių, po Lenino aikštės ir Broniaus bijūnų, tapau kažkoks bejausmis ir abejingas aplinkai: nuleidęs galvą nusekiau paskui tetą.
Įlipus į autobusą, iškart pajaučiau teigiamas permainas: anksčiau į vietą reikėdavo spraustis, atsiprašinėti ir rangytis, kad prasibrautum, o dabar žmonės patys traukėsi iš kelio, lyg išvydę grafą Drakulą. Tiksliau – užuodę jį.
Marytė tyliai šmurkštelėjo į savo vietą, o aš praslinkau pro vis dar snaudžiančią kaimynę ir susispaudžiau į mažutį, bespalvį ir bekvapį (taip norėjau tikėti) kamuolėlį.
Kažkaip naiviai vyliausi, kad man pavyko visai pakenčiamai išsiskalbti ir apsivalyti.
Staiga nustebęs suvokiau, kad manęs jau nebeerzina tos valdingos bobos prakaito kvapas: jį užgožė kažkoks stipresnis, galingesnis ir gyvybingesnis aromatas.
Kaimynė per miegus keletą kartų sučepsėjo, atsiduso, giliai įkvėpė oro ir staiga užspringo. Plačiai atmerkusi akis ji su giliu pasipiktinimu pažvelgė į savo vyrą, kuris sėdėjo, įsikniaubęs veidą savo kariškon kepurėn.
Povilas be žodžių linktelėjo galva mano pusėn. Aš buvau beveik prasmegęs plyšyje tarp šoninės sienos ir sėdynės. Tetulė grėsmingai pasisuko mano pusėn ir jau žiojosi kažką sakyti – aštraus ir nemalonaus, tačiau šeštuoju jausmu suvokė, kad nuo manęs sklindantis kvapas nėra lengvas bezdalų aromatas, kad dvokimas nėra silpstantis ir išsisklaidantis, kad tai - nuolatinė, intensyvi ir dominuojanti smarvė. Taip turėjo kvepėti Heraklis, išmėžęs Augėjo tvartus.
Savo gudriomis, valstietiškomis smegenimis ji suprato, kad dabar jau aš esu Užpakalinės Sėdynės Karalius, aš labiau už ją smirdžiu, aš kuriu atmosferą ir aš diktuoju madas. Nenusakomas pranašumo jausmas užvaldė mane ir aš pagalvojau: „tu tik ką nors man pasakyk – pavėduosiu tau marškiniais po nosim“.
Matyt, tas įsprausto į kampą vilkiūkščio ryžtas spindėjo mano akyse, nes moteriškė skubiai nusisuko nuo manęs, išlupo Povilui iš rankų kepurę ir prispaudė sau prie nosies. Povilas žiauktelėjo ir pašoko iš savo vietos.
Netrukus prasidėjo grandininė reakcija: žmona tuoj peršoko į vyro vietą.
Išsilaikė ten maždaug dvi minutes, po to atsistojo ir dejuodama nukrypavo prie atokiau rymančio Povilo.
Tuoj pat ja pasekė ir žmogeliai, sėdėję dešiniame kampe.
Valentinai netikėtai užtirpo kojos ir ji nuėjo prasimankštinti - kiek galima toliau į priekį.
Veikiai prie jos prisijungė ir Marytė. Jauna sutuoktinių pora iš priešingos pusės paskutinės dvivietės sėdynės irgi netrukus pabėgo.
Gale tapo erdvu, galėjau patogiai ištiesti kojas ir mėgautis komfortu.
Turiu pripažinti, kad niekada prieš tai ir niekada daugiau po to taip prabangiai nevažiavau ištaigingu „Ikarus“ markės autobusu!
Povilas, kaip silpniausias žinduolis bandoje, po neilgo stumdymosi ir kelių rokiruočių, liko pats kraštinis stovinčiųjų keleivių grupėje, tai yra – arčiausiai galo, arčiausiai manęs. Jis kiek galėdamas tiesė savo laibą kaklą priekin, rietė nosį į viršų, tačiau sunkus arklidžių dvokas visur jį pasiekdavo. Tačiau sumanus kolūkietis greitai rado išeitį: jis pasitrupino į nosinę kelis „Belomorkanal“ papirosus ir visą kelią iki išlipimo svaiginosi stipraus tabako kvapu. Išlipo jie su miela žmona Ramygaloje.
Čia paskutinį kartą (iki pat Kauno) mano ramybę dar bandė sutrukdyti nauji keleiviai.
Naujai įlipę žmonės kažkodėl manė, kad ankstesni keleiviai tiesiog pavargo sėdėti ir nusprendė likusį kelią susigrūdę pastovėti. Kaip visada, iniciatyvos ėmėsi moteris:
- Juozai, pažiūrėk, visas galas laisvas, ko ten stovi su lagaminu?! Žmonės, praleiskit mus!
Karinga moteriškė net šiek tiek nustebo, kai visi paslaugiai prasiskyrė ir leido jiems praeiti. Tačiau prasimušę per stovinčią minią, naujieji keleiviai suprato, kad atsidūrė spąstuose: jie tiesiog atsimušė į mano pradžiūvusių ir truputėlį jau rūgtelėjusių kelnių tvaiką.
- Juozai, grįžtam atgal! – žaibiškai sukomandavo moteriškė, tačiau šį kartą stovintieji jau nebebuvo tokie paslaugūs ir atgal jų nepraleido.
Tiesą pasakius, mane nelabai domino tos visos peripetijos: jau buvo vėlus vakaras ir aš, išsitiesęs per keturias sėdynes, maloniai užsnūdau.
Atsibudau jau Kaune – pailsėjęs po visų negandų ir rūpesčių.
Čia laukė dar vienas mielas netikėtumas: nors paprastai autobusas stojo tik Autobusų Stoty, tačiau vairuotojas mums padarė malonią išimtį ir išleido Senamiestyje, prie Kauno Pilies.
Vakaro sutemose senovinės pilies griuvėsiai atrodė įdomiai ir paslaptingai, tačiau mano tetos, pavargusios nuo ilgo stovėjimo, nekreipė į juos dėmesio.
Ir visą kelią iki mūsų namų mes ėjome priešingomis gatvės pusėmis ...


Atgal į viršų Go down
Pampuškė
Naujokas
Naujokas
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Pir. 05 02, 2011 9:40 pm

Mama mane mokė GERBTI KITO DARBĄ:

Mama mane mokė TIKĖTI DIEVĄ:
- Melskis, kad ta dėmė išsiplautų!
Mama mane mokė MĄSTYTI LOGIŠKAI:
- O todėl, kad aš taip pasakiau, va kodėl!
Mama mane mokė GALVOTI APIE PASEKMES:
- Jei išdribsi dabar pro langą, tai į parduotuvę nesivesiu, taip ir žinok!
Mama man aiškino apie PRIEŽASTIES IR PASĖKMĖS SANTYKĮ:
- Jei nenustosi bliauti, gausi per šikną!
Mama mane mokė , kad NĖRA NEĮMANOMŲ DALYKŲ:
- Užsičiaupk ir valgyk sriubą!
Mama GRŪDINO IŠTVERMĘ:
- Kol nesuvalgysi, nuo stalo nesitrauksi!
Mama mane mokė NEPAVYDULIAUTI:
- Pasaulyje milijonai vaikų, kurie neturi tokių gerų tėvų kaip tu!
Mama mane mokė DRĄSIAI ŽIŪRĖTI Į ATEITĮ:
- Na, palauk, aš su tavim dar namie pasikalbėsiu!
Mama mane mokė SKAITYTI KITO MINTIS:
- Apsivilk megztinį, aš žinau, kad tau šalta!
Mama mane rengė SUAUGUSIŲJŲ GYVENIMUI:
- Jei nevalgysi, niekad neužaugsi!
Mama mane mokė GENETIKOS PAGRINDŲ:
- Į ką tu toks atsigimei?! Visai kaip tėvas!
Atgal į viršų Go down
Akela
Administrator
Administrator
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   Pen. 06 03, 2011 1:10 am

Mama blondinė rašo savo dukrai blondinei laišką į Airiją ,, Sveika dukra, aš žinau, kad tu nemoki greitai skaityti, todėl rašau labai lėtai- kaip tau sekasi? Mums sekasi neblogai, oras irgi neblogas- šią savaitę lijo tik du kartus- iš pradžių 3, o po to 4 dienas. Beje, tavo tėvas gavo naują darbą- dabar jis virš šimto tūkstančių žmonių- valo sniegą kapinėse. Įdėjau tau savo žieminį paltą, bet tėvas sakė, kad jo gali nepraleisti su metalinėm sagom per metalo detektorių. Tad nusprendžiau- įsisiųk jas pati- sagas įdėjau į kišenę. Taip pat tavo sesuo laukiasi ir dar nežinome kas bus- berniukas ar mergaitė, todėl negaliu tau pasakyti kas tu busi- dėdė ar teta. Ji sakė jei gims mergaitė pavadins kaip mane- man atrodo keistas noras vadinti savo dukrą mama. Dar mums buvo nutikęs keistas dalykas- tavo brolis Petras užtrenkė mašinos dureles ir ėjo 10km. paimti atsarginių raktų, kad galėtų išleisti mane iš mašinos. Jeigu sutiksi buvusią kaiminę Liudą- perduok jai linkėjimus, jei nesutiksi- geriau nieko nesakyk. P.S. dar norėjau įdėti tau pinigų, bet jau užklijavau voką. hihi
Atgal į viršų Go down
http://azur.forumlt.com
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: Juoko Kampelis   

Atgal į viršų Go down
 
Juoko Kampelis
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
~`.:MK-Azur:.`~ :: Tarp mūsų, mergaičių... :: Plepėjimai..-
Pereiti į: